„Ponai ir ponios, atsikelkime ir paplokime! Scenoje – renesanso poetų apdainuota, švietimo epochos pamilta, dekadentų dievinama, XX a. pirmoje pusėje dažniausiai minima mis... mis mirtis. Vieni ją įvardija išganymu, kiti didžiausiu skausmu; vieni joje mato šaltą, skausmo perpildytą grožį, tuo tarpu kiti – mistinę būtybę po juodu apsiaustu su didžiuliu dalgiu rankoje. O koks galų gale skirtumas kaip kas ją mato, juk pergyvens jį ir mus, ir mūsų svajones, viltis, neaplenks nei vaikų, nei vaikaičių.(...)“
Kam tokia pompastiška įžanga? Ogi pompastiškam (gerąja to žodžio prasme), epiškam, originaliam, įžūliai geram ir negailestingam žaidimui su savo negailestinga istorija. Na, bent jau, jei nesate visiškas cinikas ir svetimą skausmą (kad ir koks simbolizmas tame besislėptų) bent iš dalies galite taikyti sau. Tuk, tuk, panelės mirties lydimas į jūsų mėlynąjį ekraną beldžiasi „Silent Hill 2“.
Taigi, už lango 2002-ieji, pasaulis įnirtingai kovoja su terorizmu, S. Kingas vis dar štampuoja savo ‚bestseller‘ius‘, o metusi įžūlų iššūkį ‚Capcom‘o‘ siaubo etalonui (ResidentEvil) ‚Konami‘ perpildo savo savimeilės taurę ir gimdo JĮ. Jį vienintelį, nuostabiausią ir niekingiausią, stiprų ir silpną, galingą ir bejėgį. Pasaulio šviesą pamatė „Silent Hill 2“.
Meiliai įvertintas SH1 ne tik parodė gerą ‚siaubo‘ pavyzdį bei surado sau tinkamą vietą po „Resident Evil“ serijai skirta žaidimų niša, bet ir nustebino visus elegantiškai įsitaisant nei po, nei virš o būtent šalia ‚RE‘. O kas galėtų pagalvot, kad praėjus 3 metam po neapsakomo RE2 triumfo jį sėkmingai pakartos SH2? Matyt azijiečių ypatumai, į kuriuos besiveliant galima sugaišt visą amžinybę, todėl to čia ir nedarysime.
2-oje serijos instaliacijoje kūrėjai pabandė padaryti tai, už ką taip mylimi Dostojevskis, Fowless‘as arba tas pats S. Kingas. Žaidėjas suartėja su mirtimi, jos keliamu skausmu, neapykanta, psichoze, susitaikymu, baime ir viskuo, ką dar lydi aukščiau minėtoji mis. Pasakoti siužeto reikalo nėra – jis yra pagrindiniu varikliu šioje pjesėje. Dėmesio reikalauja tik skirtumai su pirmąja dalimi (kaip, beje, ir su trečiąja, ketvirtąja ir penktąja). Jokių raganų, okultizmu, senovinių apeigų, kruvinų aukų ir pentagramų čia nebus – liekate jus, su savo mylima klaviatūra bei pele žūtbūtiniame mūšyje su mirtimi, kurio nei jums, nei kam kitam laimėti nelemta, bet ar lemta tai suvokti?
Kitose siaubo frontuose tradiciškai – klajojame po miestelį rūke ar tamsoje, su ištikimais sulūžusiu radijo imtuvu bei menkai ką apšviečiančiu žibintuvėliu. Pakeliui sutinkame keletą ne mažiau už jus pačius įdomius personažus, kurie įmantriai palaiko apleisto, niūraus, negailestingo ir vienišo, kažkur vidury nieko stūksančio miestelio dvasią. Taip pat mus lydi jau pamėgti beodžiai šunys, numirėliai ir visas ‚freak show‘ personalas. Neatsilieka ir ausų būgnelius talžantis eksperimentinio industrial‘o garso takelis. Grafika, kaip ir kiti siaubingų vietovių gyventojai ištikimai vykdo japonų programą – tobulėti. Turint omeny, kad SH serijos vaikai – tai konsolių ‚portai‘ – galima tik pasigrožėti keliskart su pirmtaku lyginant padaugintu pikselių skaičiumi bei kaip visad maloniai pc platformai pritaikytu valdymu.
3rd person action/ 3d/horror, Resident Evil serijos varžovas, puikus nykios ir grėsmingos muzikos bei minimalizmo sindromu susirgusios grafikos atstovas, japoniškojo siaubo pėstininkas ir pavyzdinis ‚portavimo‘ iš konsolės į pc pavyzdis - pridėkime prie šito aukščiau pateiktą aprašymą ir gausis minimumas to ką galiu papasakoti apie šį kūrinį.
Paprastų žaidimo elementų kaip tai antai grafika ar muzika išvardijimas dar nebyloja apie produkto kokybę, bet įsivaizduokim, kad šie elementai yra sudėties vyno butelyje dalyviais. O šalia visokių vynuogių, brandinimo klevo medžio statinėse, amžinųjų receptų pridėkime tai, kas iš rūgštaus gėrimo padaro tikrą stebuklą – šiuo atveju tai siužetas, gilus, įmantrus, siūlantis be galo daug interpretacijų ir spėlionių, daug metaforų ir palyginimų, daug skausmo ir baimės ir galų gale daug nežinomybės. Keliolika valandų praleistų prie SH2 priliginamos ne geram filmui (kaip tai buvo su RE2) o iš tikro gerai knygai, kuri per savo siaubingą, įtraukiantį, pilną nuoskaudų, dvejonių bei ryžto istoriją meta iššūkį Jums – ar sugebėsi?
„(...) Paplokime, išreiškime susižavėjimą, neapykantą; bijokime, išdrįskime žvilgtelėti mūsų viešniai į akis. Juk ji mirtis – panorėjusi žvilgtels pati.“