Rocksteady sukurtas Batman Arkham Asylum akimirksniu virto žaidėjų, kritikų ir komiksų mėgėjų favoritu. Puikiai pateikti personažai, kanonišku tapusio filmuko atmosfera, gera muzika ir solidi žaidimo mechanika pelnė kūrėjams šlovę, sunkiai atgulusią ant Rocksteady kolektyvo pečių. Juk tęsinys, Arkham City, kur kas ambicingesnis šitiek liaupsių nesusilaukė.

 

Rimtos problemos naują seriją ištiko šiemet, su jau trečiu žaidimu – Arkham Origins. Netikėtas anonsas ir netikėtai greitas terminas privertė ne vieną susimąstyti apie leidėjo norą pasipelnyti. Naujovių truku-mas, originalaus kūrėjo stoka (projektas patikėtas Warner Bros. Games Montréal, Rocksteady gi, pasak gandų, pluša prie visai naujo žaidimo apie Tamsųjį Riterį) ir ankstesnių resursų panaudojimas sutikti buvo atsargiai.

 

Užduotys, patikėtos naujokams pakankamai akivaizdžios – dviračių neišradinėti, sukurti dar vieną Ark-ham žaidimą, užtikrinti tą pačią kokybę. Ką Warner Bros. Games Montréal ir padarė, taip konservatyviai kaip tik sugebėjo. Dėl ko žaidėjų nuomones apėmė susidvejinimas – vieniems patiko tas pats, geras žaidimas vėl, kiti pasibjaurėjo pokyčių stoka.

 

Tamsios kalėdos

 

Arkham Origins – pavadinimas, kalbantis pats už save: tai dar viena, daugeliui jau įgrisusi priešistorė. Ir tai kelia nuostabą, juk kūrėjų vaizduotė neribojama, žaidimai nieko bendro su komiksais ar kinu neturi, todėl toks atsargumas mažų mažiausiai keistas. Iš kitos pusės, Origins pasakoja veikiau apie niuraus Gotham‘ą ir jo spalvingų blogiečių pradžią, nei dar kartą linksniuoja Briuso apsisprendimą kovoti su nusikaltėliais.

 

Kaip ten bebūtų, Kalėdų naktį Gotham‘e sujaukia ne tik sniego pūgos, bet ir Juodosios Kaukės pasamdyti smogikai, kuriems patikima susidoroti su žmogumi šikšnosparniu. Kartu, lengvų pinigų ištroškę, tuščio miesto gatves okupuoja tūkstančiai banditų, gangsterių ir visokiausio plauko nenaudėlių. Didvyriui, nepasiruošusiam rizikuoti nekaltų miestiečių likimais, nelieka nieko kito, kaip stoti prieš nusikaltėlių kariauna. Aliejaus į ugnį įpila ir korumpuota teisėtvarka, tapusia vienu pagrindiniu kanonu bet kurioje Batmano priešistorėje.

 

Aišku, vien tik samdiniais neapsieita. Serijai įprastu tapęs blogiuku paradas yra ir čia. Be visa ko, žaidėjam siūloma Batmano ir Džokerio pažinties istorija, turbūt vienintelis priešistorės privalumas. Keli siužetiniai posūkiai, užslėptos ir iš karto neakivaizdžios grėsmės, kaip ir ankstesniuose žaidimuose čia sugeba ilgainiui išlaikyti žaidėjo dėmesį. Tiesa, skirtingai nei begėdiškai ištemptas City pasakojimas, čia dinamikos kur kas daugiau, netgi per daug – kartas nuo karto, trumpu epizodų virtinėje galima pamesti pagrindinius motyvus.

 

Industrinė gotika

 

80-ųjų filmuke sukurta ir Arkham žaidimuose įtvirtinta atmosfera, su savo griozdiškais pastatais, niūriu apšvietimu ir slegiančiomis aplinkomis čia, kaip ir visa kita iš tikrųjų, atkartota pavyzdingai. Ką ir kalbėti, juk autoriai neslėpė, jog žaidimas dalinai „sulipdytas“ iš senesnių resursų.

 

Sprendimas suprantamas ir vargu ar vertas priekaištų. Jog Batmanas ir Gothamas – natūralus derinys, vienas be kito neišsivers. Todėl kūrėjai veikiančios dėlionės ir negadino: pastatai, tiltai, iškabos, kaminai ir tvoros dėsningai primins ankstesnius žaidimus. Naujų dekoracijų sulakė vidaus interjerai, kaip ir anks-čiau spalvingos, ir šmaikščios dekoracijos akių nevargina.

 

Priešai susilaukė kelių naujų modelių, tačiau kaip ir anksčiau, pagrindinis dėmesys nusikaltėliams – at-jaunėja priešai atrodo intriguojančiai, o smogikų desantui dėmesio skirta ne mažiau, nei kanoniniams oponentams. Įgarsinimas, kaip ir anksčiau, puikiai persipina su vaizdais ir savo užduoti atlieka puikiai.

 

Kaip ir anksčiau...

 

... didvyris, naudodamas savo prietaisų komplektą, juda miesto gatvėmis, dorojasi su priešais, sprendžia neįkyrius galvosūkius. Patirties taškai leidžia pagerinti personažo rodiklius, įrankiams suteikti papildomų savybių. Mūšiai, savotiškas beat‘em‘upas, iš esmės susidaro iš atakų kombinacijų, kontratakų, pribaigimų ir situacinių pagalbinių priemonių, pvz. dūmų užsklandos, naudojimu.

 

Atviras miestas, kaip ir praeitoje dalyje, neleidžia žaisti „tyliai“, o uždaros vietovės kupinos papildomų šachtų, atbrailų ir panašių keistenybių, leidžiančių likviduoti priešus nepastebimai. Kur kas daugiau dė-mesio skirta storaodžiams priešams, kovos su bosais turi savo taktikas ir sugeba labai greitai pakeisti žaidimo tempą ir atmosferą.

 

Iš rimtų naujovių tik detektyvo režimas – pakankamai smalsus Remember Me mechanizmas, leidžiantis projektuoti įvykius iš nežymių įkalčių. Batmanas gali atgaminti nusikaltimo scena, matydamas kitaip nepastebimus elementus ir išsiaiškinti visas aplinkybes. Mintis neprasta, bet pernelyg paprasta, viskas perdėm akivaizdu, todėl azartas dingsta labai greitai, lieka tik suspausti mygtukus reikiama eilės tvarka.

 

***

 

Kaip ir ankščiai – turbūt geriausias žaidimo apibūdinimas. Kūrėjai neišradinėja dviračio ir nebando taisyti gerai veikiančių dalykų. Tiem, kam ankstesni žaidimai patiko, Origins taps puikiu priedu, leisiančiu pra-leisti didesniame Gotham‘e dar ne vieną valandą; tiems gi, kam ankstesnių nuotykių per akis, dar kartą žaisti tą patį – pramoga ginčytina.

 

Bet kuriuo atveju, kelios nežymios klaidos ir kur kas stabilesnis žaidimas apdovanotas ta pačia kokybe ir tuo pačiu, geru turiniu, persivalgėte šiuo skanėstu ar ne, spręsti Jums.