Ironiška, tačiau prisiminti prašantis žaidimas, vargu ar bus žaidėjų prisimintas, net netolimoje ateityje. Nors RM gali pasigirti šūsnimi puikių minčių, tačiau dauguma jų liko neįgyvendintos.

Neoninis Paryžius

Kuo jau kuo, o pilka pelyte žaidimo vadinti nesigauna – spalvinga ir intriguojanti ateities visata, kontrastiški veikėjai, žadą atimanti detalizacija čia tupi kiekviename kampe. Net banalų pasakojimą apie kovą su pikta korporacija kūrėjai sugebėjo nuspalvinti smalsia pagrindinės veikėjos, Nilin istorija.

Cyber-punk'as grįžta, matyt įprastos fantasy dekoracijos žaidėjams spėjo kaip reikiant įgristi. Ne už ilgo išvysime naująją Shadowrun interpretaciją, kažkur Lenkijoje Raganiaus kūrėjai jau plušia prie savo nuosavos frančizės; o prancūzų kūriniui teko pirmo, prisvilusio blyno vaidmuo.

2084-ais žmonių prisiminimai tapo realia prekė, įrankiu piliečiais manipuliuojančios korporacijos rankose. O, kaip žinia, kur piktos korporacijos, ten ir narsus, baltas ir pūkuotas pasipriešinimas. Jo narė Nilin, per plauką išvengusi likvidacijos, kamuojama amnezijos imasi tęsti kovą ir prisiminti save.

Žiūrėti į žaidimą tikrai smagu – gražūs lygiai, puikios scenos. Maloniai stebina ne tik futuristinio Paryžiaus peizažai, bet ir smulkmenos – interaktyvūs plakatai, gatvėse skambantis radijas, stilizuoti gyvenamieji rajonai ir kartu su žmonėmis lakstantys robotai-padėjėjai. Žiūrėti ir iš dalies klausytis – tikrai yra ko, bent jau kol nepabandai žaisti.

Kai batų spalva nedera

Trečio asmens veiksmo žanras, kaip ir bet koks kitas į veiksmą orientuotas rūbelis šiam projektui nedera ir tą tai matyti pro visus plyšius.

Įdomaus pasaulio iliuzija subyra vos po pusvalandžio – tampa visiškai akivaizdu, jog apie jokį naršymą, judėjimo laisvę ir pasirinkimus reikia pamiršti. Prieš žaidėją įprastas, ant bėgių patalpintas pasakojimas. Žanro ypatumas, kuris prarijo bene stipriausią projekto savybę.

Nemažiau nuvilia ir kovos mechanika. Kūrėjai stengėsi ją paįvairinti žaidėjo kuriamomis smūgių kombinacijomis, tačiau galop išėjo nei šis nei tas. Nilin prieinamos kelios kombinacijų eilutės ir šūsnis įvairių smūgių, orientuotų į žalą, gydomuosius efektus bei resursų valdymą. Štai ir viskas, kiek skirtingos animacijos bet ir tiek. Skirtingi smūgiai neturi papildomų efektų, todėl pedantiška jų dėlionė nereikalinga. Darbinių žalos ir gydymo kombinacijų pakaks įveikti kiekvienam priešui. Šen bei ten įmestas resursų kaupimo judesys leis pakankamai dažnai naudoti specialias taktikas ir to pakaks visam žaidimui. Galutinai bet kokį sudėtingumą pribaigia priešų atakų vengimo judesys, puikiai animuotas, bet jį įvaldžius net sudėtingiausias priešas virsta nuobodžia talžymo lėle.

Stiprus pasakojimas paaukotas vardan lėkšto veiksmo – sprendimas mažų mažiausiai keistas. O juk kūrėjai rankovėje dar paslėpė įdomią prisiminimų manipuliacijos mechaniką. Žaidėjams suteikiama galimybė peržiūrėti kitų veikėjų atminti, kaip video įrašą ir norimoje vietoje, pakoreguoti tam tikras detales. Pvz. atrišti rangas ligoniui, duoti jam ne tų vaistų ir stebėti kaip drugelio efektas keičia kito asmens prisiminimus ir jų vertinimą. Smagu, jog kūrėjai nepatingėjo įdėti kuo daugiau skirtingų interaktyvių objektų tam, kad teisingi sprendimai būtų neakivaizdūs ir pareikalautų padidinto žaidėjų dėmesio. Deja, tačiau tokių epizodų viso labo 4 ir taip trumpame 8-12 valandų žaidime; o ir žaisti iš naujo – prasmės jokios.

***

Jei Remember Me atsikratytų nevykusių ir nuobodžių veiksmo elementų, jų sąskaita praplėstų lygius, sudėliotų vietinės tautosakos šaltinių, prikabintų dar kelias prisiminimų manipuliacijų scenas ir iš esmės taptų interaktyvu kinu – kainos jam nebūtų. Suprantama, dideli leidėjai bijo nuotykių žanrų, bet Double Fine sėkmė ir fantastiškas The Walking Dead epizodinis nuotykių žaidimas lyg ir sufleruoja, kad žaidėjai visai ne prieš pailsėti nuo vienodų veiksmo projektų.

Remember Me pristatė krūvą puikių minčių, tačiau nei vienos nesugebėjo užbaigti ir vargu ar kas nors ją prisimins dėl „tokio“ pasiekimo.