The Song of Fire And Ice – vienas sėkmingiausių fantasy romanų ciklų; TV žiūrovams labiau pažįstamas Game of Thrones pavadinimu. Savo laiku nuo minčių perkelti sudėtingą Westeroso visatą į žaidimų erdvę atsikrikštijo Bethesda ir Bioware. Tačiau tai buvo iki G. Martino romanų licencija pateko į talentingas HBO rankas. Po sėkmingo serialo debiuto pasakojimo mylėtojų gretos ženkliai pagausėjo, sukeldamos papildomo galvos skausmo neišraiškingai prancūzų-kanadiečių studijai Cyanide, kurios nuosavybėje galų gale atsidūrė teisės kurti žaidimus apie Westerosą.

Akivaizdus grožio miego trūkumas

Pirmas blynas prisvilo – neišraiškingas Game of Thrones: Genesis privertė  suabejoti jau anonsuoto vaidmenų žaidimo kokybe ir bendra virėjo kompetencija. Prie sportinių stimuliatorių ir stalo žaidimų plušėjusi studija pabandė visą savo patirtį perkelti ir į naująją strategiją. Žaidimas pasižymėjo smalsiais sprendimais, tačiau to nepakako – niūrokas ir bedvasis gaminys praktiškai niekuo nesiskyrė nuo aibės konkurentų, o jam suteiktas pavadinimas tik suerzino visatos mylėtojus.

Dar prieš pasirodant RPG variacijai autoriai suskubo įsiteikti fanams ir atsipirkti nuo smalsuolių. Žaibišku greičiu į žaidimą įtraukta TV serialo pagrindinė Ramin‘o Djawadi melodija ir paskelbta, jog abudu gaminiai yra artimais giminaičiais. O štai didžiausią indėlį įnešė pats epopėjos autorius, žaidimo scenarijų įvardindamas kanoniniu.

Tik deja, intriguojanti istorija, puikus garsinis apipavidalinimas ir meilė svetimai visatai paikiems žaidimų kritikams nepasirodė pakankamai stipriu rinkiniu teigiamiems atsiliepimams pateikti. Kitą vertus, kritikuoti tikrai yra ką.

Unreal Engine 3 ir Cyanide duetas primena pirmą šokių vakarą moksleiviams. Nerangūs judesiai, raudoniu nusėti skruostai ir vis užmenamos partnerės kojos – tai nekalčiausias palyginimas, šaunantis į galvą po pirmos pažinties su žaidimu. Žemos raiškos ir murzinos tekstūros – pusė bėdos. Medinė animacija ir šlykščios dekoracijos, tai kas kito. Be abejo, su smurfų kaimeliu Septynios Karalystės neturi nieko bendro, pasibaisėjimą kelia technologiniai aspektai; stilistika gi, kaip žadėta, yra artima serialui ir puikiai atspindi politinių ir mitologinių baubų kamuojamą pasaulį.

Žarnų pavidalu išsikeverzoję koridoriai, bjauri augalija, purvinas fonas ir penkių metų senumo objektų modeliai nepastebėti nelieka, bent jau pakaltinamas apšvietimas kiek nuramina pakraupusias akis. O štai pramoniniais mąstais padauginti antraplaniai veikėjai šešėlyje savo identiškumo slėpti nemoka. Aišku, tokio pobūdžio kaltinimai nedidelei studijai, juolab kai vaidmenų pasaulyje karaliauja aršūs šiaurės vikingai, yra kiek perdėti. Bet po bumo, kurį sukėlė HBO iš garsaus pavadinimo tikiesi aukštos kokybės.

Pasitinka pagal rūbą...

Kad ir kaip ten bebūtų, grafikos nežaidžiame. Game of Thrones iš paskutiniųjų stengiasi užgožti pirmuosius įspūdžius gilia vaidmenų sistema, suteikia pasirinkimo laisvę žaidėjui ir atlieka pelnytai lauktą fan-service‘ą.

Žaidimo siužetas pateikiamas iš dvejų personažų perspektyvos: sero Morso Vestfordo ir raudonojo vienuolio Alisterio Sarviko. Įvykiai žaidime rutuliuojasi pirmosios Martino knygos (ir pirmojo TV serialo sezono) fone. Jau minėtas romanų ciklo autoriaus pritarimas Cyanide scenaristams – ne šiaip marketingo akcija. Skrupulingai pateikiami įvykiai glaudžiai persipina su knygoje aprašyta istorija. Ilgi metai Lannkasterių tarnyboje serą Vestfordą nubloškią į tarnybą tamsioje sargyboje; o Targarienų nuvertimas įtakoja Sarviko apsisprendimą pasitraukti į Laisvų Miestų teritoriją.

Nepažįstantiems Martino visatos panašūs atpasakojimai nieko nepasako, tačiau žaidimo kūrėjai pasistengė iš peties, bandydami pateikti įvykius kuo suprantamiau. Čia jums ir detalūs paaiškinimai ir net įtaisyta enciklopedija. Toks sprendimas maloniai stebina, juk kartu su faktų dėstymu pateikiama savita jų interpretacija. Neapseita ir be žinomų vietovių ir veikėjų. Norint mėgautis žaidimu, nebūtina susipažinti su knygomis ar serialu; o autorių pasirinktas sudėtingiausias įvykių apjungimo kelias – tikra dovana bet kuriam vaidmenų žaidimų mėgėjui.

Linijinis siužetas ir iš anksto sukurti personažai su savo charakteriais ir savybėmis, keista, tačiau netapo kliūtimi vaidmenų sistemos panaudojimui. Žaidėjams siūloma pasirinkti norimą klasę, kurios atsako už savitus gebėjimų medžius bei naudojamų ginklų ir šarvų spektrą. Papildomai leidžiama panaudoti specializacijos ir gebėjimų taškus, o įdomiausiais atrodo stiprybių ir silpnybių pasirinkimas. Įsidedant talentingo lyderio charakteristiką į veikėjo gyvenimo aprašymą gaunami baudos taškai, už kuriuos teks priverstinai savanoriškai įsigyti ir silpnybę.

Papildomai veikėjas tobulinamas bendraujant su jį supančių pasauliu. Pasirinkimai žaidimo eigoje ne tik leidžia žaidėjui atlikti vieną ar kitą veiksmą ir taip įtakoti ateities įvykius, bet ir užsiauginti papildomų raumenų. Kai kurios opcijos tiesiogiai įtakoja personažo rodiklius.

Kovos gi sukelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės standartinis mmo rinkinys su greitų klavišų juostele glumina, tačiau padėtį kiek ištaiso aktyvi pauzė. Verta pažymėti, kad ir čia kūrėjai pasistengė sukurti kažką originalaus. Pauzė – tai sąlyginis pavadinimas, laikas nesustoja, užuot yra dramatiškai sulėtinamas. To dėka mūšiai tampa taktiškesni, o kreivoka animacija sulėtinus laiką neatrodo taip begėdiškai.

... palydi pagal protą

Bandant lyginti, artimiausi Game of Thrones giminaičiai - tai Dragon Age ir Witcher frančizės. Dėl skirtingų veiksnių žaidimas nusileidžia abiems konkurentams, tačiau turi ir stipriųjų savybių, ženkliai lenkiančių savo kolegas. Meilė Martino pasauliui ir skrupulingas dėmesys detalėms niekuo nenusileidžia lenkų gaminiui; sugebėjimas įtraukti naujus personažus, o dar gaunant paties autoriaus pritarimą, visa galva aukštesnis už kanadiečių pastangas.

Deja, vienu sunkesnių akmenų, tekusių Cyanide daržui tapo ypatinga žaidimo savybė – jo pateikimas. Skirtingai nei kiti žanro atstovai, prancūzai visą dėmesį sutelkia į pasakojimą, ko dėka žaidimas praranda įprastą veiksmo tempą ir iš esmės pameta praktiškai visiems žanro atstovams bendra pakalbėk-nužudyk-pakalbėk atmosfera. Spekuliuoti ar šitoks dizainas buvo numatytas projektuojant koncepciją, ar tai viso labo pasakojimo akcentavimo kitų žaidimo elementų kaina – neverta, o ir per vėlu. Rezultatas akivaizdus – Game of Thrones, sąmoningai ar ne, išsiūbavo įprastą vaidmenų žaidimų sampratą; telieka nuogąstauti dėl akivaizdaus biudžeto trukumo ir viltis, jog projektas susilauks tęsinio.