Prieš pradėdamas apžvelgti žaidimą, patariu atkreipti dėmesį į tai, kad jis (kaip ir jo pirmosios dalys) pateiktas fantasy stiliumi. Turbūt būtų naivu tikėti, kad lepinami tokių šio stiliaus holivudo bei žaidimų rinkos šedevrų, kaip Lord of the Rings ar The Witcher iš Dungeons Siege III mes nesitikėsime epiško pasakojimo. O kas daugiau, jeigu ne užburiantis garso takelis ir spalvinga atmosfera tokiems pasakojimams įkvepia didingumo, kuris kaip oras reikalingas fantasy istorijose? Todėl į šiuos niuansus žiūrėti pro pirštus būtų grynų gryniausias nusikaltimas. Nors šiuo klausimu Dungeons Siege III ažiotažo nesukėlė, tačiau su džiugesiu galiu tarti, kad vyrukai iš studijos Obsidian šį kart darbą atliko ganėtinai puikiai. Žaidimo atmosfera tiesiog spinduliuoja jaukumu ir retkarčiais visuma pradeda panašėti į pasaką, o garso takelis bei veikėjų įgarsinimas gėdos nepadarytų nei vienam gerai pagarsėjusiam RPG žaidimui. Džiugu, kad mums, žaidėjams, sukuriamos antraplanės smulkmenos, kurios suteikia galimybę pasimėgauti ganėtinai neblogu epu. Kodėl tik ganėtinai? Todėl, kad Dungeons Siege III, kaip šio sezono metu įprasta, be minusų neišsivertė.

Dešimtojo legiono griūtis

Nuo pirmojo žaidimo įvykių praėjo 150 metų, Ebo karalystė slegiama blogosios burtininkės Džeinės Kasynder bei jos pakalikų šešėlio. Daugumos gyventojų viltys subliūkšta sulig pagrindinių karalystės gynėjų – Dešimtojo legiono – sunaikinimu. Tačiau paskutinioji viltis išlieka – tai Tavo valdomas veikėjas. Tiksliau tariant tai veikėjai, kadangi pradėdamas žaisti galėsi pasirinkti vieną iš keturių Tavo mėgstamą kovos stilių atinkančių herojų – Anjali, Katarina, Reinhartas Manksas bei Lukas Montbaronas. Jie – paskutinis Dešimtojo legiono pėdsakas. Tiksliau, legiono narių palikuonys. Kai kurie veikėjai bus gan glaudžiai susiję su tais, kuriuos sutikome pirmose dalyse.

Prikibti prie siužeto ir nepagrįstai jį šmeižti tikrai neverta, bet laidytis pagyromis į visas puses taip pat negalėčiau. Apibendrinant galima teigti, kad Dungeons Siege III gvildena ganėtinai banalias daug kur girdėtas idėjas – tipiškas antagonistas, tipiška tamsiųjų jėgų kankinama karalystė bei tipiška gėrio ir blogio dvikova.

Kūrėjai žengė ganėtinai drąsų žingsnį, nesuteikdami žaidėjui galimybės keisti savo charakterio išvaizdos, kas tapo populiaru tarp daugumos pasirodžiusių RPG. Šį kartą  herojaus modelis griežtai prišliejamas prie pačio siužeto. Tai mums leidžia geriau įsigilinti į savo valdomo personažo istoriją. Taip, galima pritarti, kad pasirinkimas iš keturių sau patinkančių veikėjų tikrai minimalus, tačiau gerai bent jau tai, kad kiekvienas herojus atitinka fantasy kovotojų klasių prototipus. Reinhartas Manksas yra išprusęs magijos profesorius, kuris savo žinias puikiai pritaiko kovoje. Reinhartas savo priešus galabyti gali dviem būdais: laikytis atstumo ir atakuoti šešėlių sraitais arba naudotis savo magiška rankove ir efektingai kovoti artimoje kovoje. Anjali gali manipuliuoti ugnimi bei keisti savo pavidalą. Pagrindinė jos kovos taktika – priešininkus „šventinti“ ugnies bangomis. Be to, Anjali kautis gali ir iš toli, ir iš arti. Gražuolė Katarina – šaunamųjų ginklų ekspertė, tad priešininkus atakuoja laikydamasi atitinkamo atstumo. Savo arsenale Katarina turi dviejų rūšių šautuvus: muškieta, naudojama šaudant iš ganėtinai tolimo atstumo, bei pistoletai, reikalingi neutralizuoti prisiartinusius priešus. Kadangi Katarina yra raganų palikuonė, ji taip pat naudoja magiškas galias. Paskutinysis herojus Lukas, kaip ir Katarina, yra suvaržytas dėl savo kovos stiliaus, kadangi kovoti gali tik artimose kovose. Lukas aiškiai atitinka kario stereotipus. Jo inventoriuje dominuoja šaltieji ginklai. Visa kita išliko įprasta ir tradiciška šiam žanrui – lygio kėlimas, įgūdžių tobulinimas bei atrakinimas ir t.t.

Žanro pradžiamokslis

Pasikartosiu – apmaudu, bet žaidime galėsime valdyti tik vieną veikėją. Nors eigos metu ir sutiksime likusiuosius, tačiau jie bus tik kompanjonai, neapleidžiantys mūsų nei viename žingsnyje. Be to, kompanjoną galėsime pasikeisti bet kuriuo metu, tereikia užsukti į savo žurnalą, kur ir yra tokia opcija. Keista yra tai, kad nors savo kompanjono nevaldysime, tačiau jo inventoriumi bei įgūdžių vystymuisi rūpintis galėsime. Bent jau man tai atrodo itin erzinantis kūrėjų sprendimas. Tačiau šis minusiukas turi savotišką kompensaciją – co-op rėžimą. Būtent žaidžiant jame tavo kompanjonu būti gali tavo draugas.

Kovos sistema smagi, bet labai komplikuota. Ypač smagu kovoti tuomet, kai vienu klavišu lengvai ir efektingai išvengi priešininko atakų arba tiesiog jas blokuoji. Bet, bet, bet... Vos tik pradedi žaisti, yla išlenda iš maišo ir supranti, kad iš dalies valdymas nėra priimtinas. Žaisdamas blaškaisi po klaviatūrą ir pelę, tačiau pastaroji, bent jau mano manymu, valdymui tikrai nereikalinga. Tai dar nėra didelė problema. Tikroji ledkalnio viršūnė – kameros darbas. Vos tik pasisuki į šoną, kamera ima sukiotis į visas įmanomas puses bei dažnai pats vaizdas būna pritraukiamas arčiau tuomet, kada to mažiausiai tikiesi. Prie to priprasti praktiškai neįmanoma, todėl taip, kaip ir aš, tiesiog imi jį ignoruoti.

Kartais iškyla klausimas – o kodėl žaidimas vadinasi Dungeon Siege? Juk  lietuviškai pavadinimas būtų verčiamas kaip Požemių Saga. Bet būtent požemiuose mes praleisim itin trumpą laiką, todėl jie bus tik šalutinės žaidimo lokacijos. Net ir tuomet, kai vaikščiosime po požemius, mes nepajusime nei kruopelytės jų skleidžiamų šiurpulių, kadangi, kaip jau minėjau, žaidime pateikiama itin jauki ir šilta atmosfera. Taigi, nelieka nieko kito, kaip tik mėgautis kitų vietovių peizažais: miško augalijos užgožti dvarai, gigantiškų medžių pilnos pelkės, verdančios lavos užtvindyta požeminė gamykla...

Dungeon Siege III galėčiau apibūdinti kaip gerą žaidimą vaikams bei drąsiai rekomenduoti mažiesiems RPG fanams. Aš, aišku, jokiu būdu negalvoju ir neketinu iš žaidimo pasišaipyti. Tiesiog sakau, kad visumoje Dungeon Siege III gan lengvas ir itin paprastas. Be to, smurtas bei kalbos leksika čia vertojami santūriai bei su saiku. Kiekvieno personažo inventorius aiškiai išdėstytas į devynis skyrius, atskiriančius kiekvieno daikto rūšį. Pasirausęs inventoriuje lengvai pastebi rastos gėrybės kainą bei skirtumus tarp tos, kurią tu dėvi ar naudoji tuo metu. O žemėlapis tikra paprastumo viršūnė – visuomet keliausime tik keliais bei jų atšakomis, panašiai kaip žaidime Fable: The Lost Chapter. Dėl to kiekvieną, net ir šalutinio kvesto, direktoriją surasti bus labai lengva, o tokiems, kurie sugebėtų nuklysti – sukurtas indikatorius, nurodantis, kur reikia eiti, panašiai kaip ketvirtajame Prince of Persia žaidime.

Galiausiai Dungeon Siege III galiu traktuoti kaip visai neblogą tęsinį. Aišku, atsiras ir tokių, kurie šį žaidimą nedvejodami nušvilps (ko gero tai bus ankstesniųjų dalių gerbėjai). Bet jiems galiu drąsiai teigti, kad Dungeon Siege III tikrai patiks tiems, kurie dar tik pažindinasi su RPG žanru bei tiems, kurie jį priims kaip gerą apšilimą prieš artėjantį žanro gigantą Diablo III.