1998 metų gruodžio mėnesį „Looking Glass Studios" išleido didžiulį pasisekimą pelniusį FPS žanro žaidimą, apie profesionalų vagį Garretą - „Thief: Dark Project". Šiek tiek daugiau nei po metų ( 2000 metų kovo mėnesį ), buvo išleista antroji žaidimo dalis - „ Thief: The Metal Age". Žaidimas ir vėl buvo viena įdomiausių tų metų naujienų ir dar daugiau praplėtė serijos fanų gretas. Tačiau netrukus „ Looking Glass" paskelbė bankrotą ir jau atrodė, kad nuotykiai apie šaunųjį įstatymų pažeidėją visiems laikams išliks tik pirmas dvejas dalis žaidusių žaidėjų atmintyje. Tačiau 2003 metais, vienas buvusių „Looking Glasss" (amžiną jai atilsį ) firmos savininkas paskelbė, jog priėmė pasiūlymą iš, iki tol nelabai garsios žaidimų industrijoje firmos „ ION Storm", padėti kurti naują, žaidimo Thief dalį. Ir štai didžiausiam, žaidimo laukiusų žaidėjų džiaugsmui, pasirodė trečioji Thief istorija: „Deadly Shadows". Trečioje dalyje žaidėjai ir vėl atsiduria viduramžiuose, jau anksčiau minėto, Garreto, kuris ir toliau tesią sunkų ir pavojingą savo amatą kailyje. Užslinkus nakčiai ir patekėjus mėnuliui, kai gatves apšviečia tik silpna fakelų šviesa, musų herojus išlenda iš savo buveinės ir pradeda savo darbą. Jam teks skersai ir išilgai, siauromis gatvelėmis aplangžioti nedidelį miestą, ieškant vietų, kuriose jis gali nugvelbti nesaugiai ir ne vietoje paliktus vertingus daiktus. Jam teks skverbtis į prastai apsaugotus namus, daugybę kartų išlaužti užrakintas spinas, tuo pačiu nepatenkant į akilų sargybynių ar nieko nesuvokiančių civilių akis. Vieninteliai pagalbininkai Garretui tokioje situacijoje yra nakties tamsa ir pakampėmis besidriekiantys šešėliai. Pastebėję vagį, žmonės, iš karto skuba apie tai pranešti sargybai, kuri, suradusi nusikaltėlį, greitai ir be ceremoniju su juo susidoroja. Žaidžiant sunkiausiu režimu, žaidimo eigoje negalima nieko žūdyti, todėl, be „svaiginamosios" kuokos ir turkiško peilio ( kuris beveik nenaudojamas ), inventoriuje galima surasti įvairių rūšių strėlių ( fire, water, noise, moss, gass, broadhead ), dūminę granatą, šventinto vandens ar buteliuką su aliejumi, - kurie yra daugiau naudojami priešui apsvaiginti, nukreipti jo dėmesį ar tiesiog sudaryti sąlygas pačiam Garretui pasislėpti. Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo tenka dažnai naudotis yra pirštinės su metaliniais kabliais galuose, labai naudingos laipiojant akmeninėmis senovinių namų sienomis. „Thief: Deadly Shadows" grafika, atsižvelgiant į tai, kad žaidimas buvo kurtas visų pirma Xbox konsolėms, nėra stipriausia žaidimo dalis. Vietomis ryškėjantis detalių kampuotumas, bei veikėjų judesių neplastiškumas, yra bene vienintelė šio kūrinio bėda. Tačiau čia būtinai reikėtų pažymėti tai, kad ta bėda, dėl žaidime tvyrančios tamsos, yra paprasčiausiai sunkiai pastebima ir praktiškai negadina bendros žaidimo kokybės. Gražiai žaidime atrodo tikroviškai atkurta 15 - 17 amžių architektūra. Užtat su garsu, žaidimo leidėjai, aiškiai padirbėjo iš peties. Tūnant atsitupus tamsiame kampe ir rakinėjant eilinę spyną, galima realiai išsigąsti kažkur iš šono ataidinčių sargybinių balsų ar žingsnių garso, - labai jau aiškiai ir tikroviškai jie skamba. Ką čia ir kalbėti, - „ ION Storm" nepatingėjo ir sugebėjo įdėti į žaidimą, įsidėmėkite, beveik 19 valandų dialogų!!!!! Pagirti norėtusi ir stiprų, Garretą medžiojančių sargybinių, intelektą. Pamatę kraujo dėmę ar išgirdę įtartiną bruzdesį, jie sistemingai, susikaupę pradeda tyrinėti visus artimiausius skersgatvius, tarpusavį aptarinėdami iš kur ta dėmė galėjo atsirasti, ar kas galėjo tą garsą sukelti. Baigiant dar pasakysiu, kad „Thief: Deadly Shadows" yra vienas tų žaidimų, nuo kurių yra labai sunku atsitraukti. Jis, savo atmosfera įtraukia tave tarsi pasaka ir per pasamonę kviečią tave jį žaisti ir žaisti iki galo. Be jokių abejonių tai yra šios vasaros šedevras, į kurį tikrai verta atkreipti dėmesį.